Žmogaus kūnas per jo amžių labai pasikeičia. Tik išlieka žinojimas: „aš esu“. Būdamas šioje pozicijoje žmogus tarsi žiūri, kaip jo kūnas auga, kaip jis su kūnu gyvena, kaip juo naudojasi. Ir kiekvienas mūsų žino, kad kada nors kūno neteks. Žmogus numano, kad kūnas yra vienas dalykas, o jis pats – kitas. Jis su kūnu lyg sutuoktas, ir laiką, kurį toje „santuokoje“ gyvena, vadina savo amžiumi.

Visata nėra chaosas. Ji – gerai organizuotas kosmosas. Gamtos dėsniai jaučiami visur. Jiems veikiant, žmogus užgimsta, gyvena ir miršta. Iš tų gamtos dėsnių niekas negali ištrūkti, belieka tik gyventi pagal juos. Jaunatvė ir sveikata, senatvė ir liga, viena su kita yra lyg surakintos. Žmogaus esmėje glūdi ir ta jėga, kuri nustato jo amžių.

Gamtos dėsniams valdant žmogus ateina į šį pasaulį, gimsta, pabūna jame ir išeina – miršta. Visas gyvenimas vyksta pagal gamtos dėsnius. Prieštaraudamas jiems, jis kenčia skausmą, suserga. Žmogus yra tarsi nuleistas iš aukštesnės būties į žemesniąją. Čia jis „santykiauja“ su pasauliu. Turi išmokti prisitaikyti prie gyvenimo dėsnių. Pakinta pats, įgauna daugiau šviesumo ir tvirtumo, išminties ir valios. Tai parodo jo sveikata. Visi įvykiai, malonūs ar nemalonūs, yra jo esmės atgarsiai. Koks yra žmogus savo esme, taip jis ir gyvena, taikosi arba priešinasi gamtos dėsniams, toks ir yra jo gyvenimas su visu jo turiniu. Žmogaus esmė gali kurti ir kuria pasveikimo ir sveikatos sąlygas.

Gyvenimo dėsniai viską daro, kad žmogus išliktų sveikas. Reikia stengtis jiems nenusižengti. Tai turėtų būti pirmu kiekvieno žmogaus rūpesčiu. Protas labai dažnai eina su geiduliais, o išmintis – ne, ji šviesina protą. Nedaug yra išmintingų žmonių. Ką protas daro, retai kam aišku. Vieni apimti geidulių, kitus valdo protas. Pastebėta, kad gyvūnai paprastai yra sveiki, jeigu jie gyvena vieni gamtoje, toli nuo žmogaus. Naminiai gyvuliai ir paukščiai daug dažniau negaluoja. Penima kiaulė serga nutukimo liga. Bet niekas taip daug neserga, kaip žmonės. Todėl, kad negyvena pagal gamtos dėsnius, visomis jėgomis stengiasi juos aplenkti. Gyvuliai neapgaudinėja dėsnių, jie gyvena natūraliai. Žmonės nori veikti protu, bet neatsikrato geismų. Protas dažnai peni geismus ir jie tada valdo žmogų. Protas dažnai griauna žmogaus sveikatą, jis atranda vis kitų dalykų naujiems geismams sužadinti. Geismai – kūno žuvimo priežastis. Alkoholio, nikotino, saldumynų, narkotikų, įvairios šių laikų sintetikos ir visko, kas yra „skanu“ vartojimas, griauna kūną, trukdo žmogaus asmenybės vystymuisi, naikina sveikatą. Mūsų laikais žmonės dažniau serga negu ankstesniais, nes blogiau maitinasi. Žmonės vieni kitus sargdina, ragindami išgerti alkoholio per šventes ar gimtadienius, suvalgyti kąsnelį vieno ar kito visiškai nereikalingo kūnui produkto. Kūnui tai nebūna reikalinga, priešingai – kenksminga.

Išminties nevaldomos geismų jėgos žmogų atveda į visokias ligas. Kam sunku išmintingai gyventi ir išlaikyti gerą sveikatą, tam dar sunkiau bus susirgus pasveikti. Neišmintingasis nuolat daro tai, kas kenkia jo sveikatai. Gydyti tokį žmogų – sudėtingas darbas. Gydytojui tenka ne vien šalinti ligą, bet žmogų tiek pataisyti, kad jis imtų pats rūpintis savo sveikata, t. y., pradėtų protingai ir išmintingai gyventi. Išminties nėra ten, kur nėra dorovės. Senovėje gydė tik šventieji žmonės. Išmintingas gydytojas turi šalinti tai, kas pažeidė sergančiojo gyvenimo dėsnius. Tada gyvybė, žmogaus esmės skatinama, pati pataiso sveikatą. Vaistais ir medikamentais gydymas tik stabdomas ir trukdomas. Iš to, kas pasakyta, matome, kad sunkiau yra gydytis, negu išlikti sveikam. Todėl visada reikia rūpintis savo sveikata, o ne ligų gydymu.

Žmogus suserga, jeigu susilpnėja jo kuriančioji prigimties galia. Tai atsitinka dažnai, jeigu žmogus ilgai vartoja sunkiai virškinamą maistą. Prigimties kuriančioji galia pailsta. Sveikata silpsta, kai kuriančiajai galiai staiga užduodamas per didelis arba neįprastas darbas. Panašūs reiškiniai gali įvykti ne tik kūno, bet ir jausmų srityje. Daugiau nei aplinka, žmogaus sveikatą gali griauti jo vidaus jėgos. O žmonės dažnai to net nenumano ir iš viso nežino, todėl taip dažnai serga. Aplinka neįstengtų sugriauti žmogaus sveikatos, jeigu jo viduje tam nebūtų sąlygų. Jausmai labai daug reiškia žmogaus sveikatai ir dažniausiai veikia neigiamai. Geismai pražudo žmogaus sveikatą. Paprasčiausias yra maisto ir gėrimų geidimas. Bet žmogus nestiprėja nuo didelio kiekio gėrimų ir maisto. Priešingai, jis tada kuo dažniau ir sunkiau serga. Žmonės dažnai valgo ir geria ne todėl, jog tai reikalinga kūno gyvenimui, bet kad skanu. Geismas to skanumo nori be saiko. Reiškia, geismas penimas, auginamas. Ir žmonės krauna į kūną kiek tik įstengia. Taip jie labai suardo sveikatą. Kuriančioji kūno galia slopinama, net žudoma. Daugelis gėrimų, kuriuos žmonės vartoja, yra nuodai. Kūnas nuodams priešinasi, ląstelės ypatingai nenori jų įsileisti ir dirba tarsi bijodamos mirties. Taip griaunama žmogaus sveikata. Tų nuodų žmogus geidžia vis daugiau ir dažniau, o jie vis ardo ir ardo kūną.

Kūnas – žmogaus veiklos įrankis. Geisdamas turto, žmogus neleidžia kūnui ilsėtis. Jis silpsta, sveikata palaipsniui blogėja. Kai aistros užvaldo kūną, žmogui nėra poilsio, ir kūnas per ilgai būna geismų valdžioje. Nemiegotos naktys ardo sveikatą. Kūnas gyvena pagal gamtos dėsnius ir turi nuolat tam tikru laiku ilsėtis. Kerštas, pavydas, neapykanta ir pyktis labai gadina sveikatą. Pyktis veikia tulžį, kuri išskiria daug sulčių į kraują ir jį gadina. Kitos neigiamos emocijos veikia blužnį, kasą, skrandį ir t. t. Gyvenimo baimė, nerimas, rūpestis dėl maisto trūkumo, kaip nuodai žudo saviugdos instinktą. Netekęs jo, žmogaus kūnas atsiduria nuolatiniame pavojuje. Jis negali rinktis to, kas jam naudinga, ir negali priešintis tam, kas žalinga. Žmogus valgo, geria ir daro tai, kas ardo sveikatą.

Norėdami sąmoningai rūpintis savo sveikata, turime ją kitaip negu lig šiol suprasti. Sveikata priklauso nuo gyvybės, ir todėl svarbu žinoti, kaip ta gyvybė reiškiasi. Kur yra gyvybingumas, ten yra gyvybė. Svarbiausias jos požymis – judrumas. Oras, vanduo ir ugnis taip pat juda, bet jų niekas nevadina gyvais. Jų judesį sukelia aplinkos jėgos. Kas gyva, juda kitaip. Gyvybės judesys turi ir kitą prasmę, jis priklauso nuo kito prado.

Gyvo augalo stiebimąsi į viršų vadiname augimu. Augalas atlieka įvairius judesius, bet svarbiausias iš jų yra augimas. Gyvūno judesys be augimo yra reakcija į aplinkos dirgiklius. Žmogaus judesys yra ir augimas ir reakcija į aplinkos dirgiklius, o svarbiausias jo judesys – veikla. Veikla turi tikslą ir gimsta iš sąmoningumo, iš jausmo, iš nuotaikos, iš minties, iš proto, pagaliau, iš žmogaus esmės, iš dvasios / sielos. Žmogaus pavidalas susidaro iš nuolatinio judesio. Dvasia / siela yra pagrindinė veiklos pradžia ir augimo priežastis. Visa, kas yra, yra dvasinės kilmės. Žmogiškosios dvasios judesys spindi iš kūno gyvybingumo. Galima ir atvirkščiai pasakyti, kad kūno gyvybingumas – tai dvasios / sielos judesys.

Patyrinėjus žmogaus kūną, nuostabai nėra galo.

Apsistokime ties žmogaus kūno atsiradimu. Motinos kūne, šalia jos gyvybės, atsiranda nauja gyvybė. Pradžioje širdies dar nėra, o gyva materija kala kaip laikrodis, ir kuo toliau, tuo stipriau. Iš judesių pasidaro kūnas, jo atskiros dalys. Iš atskiros užuomazgos atsiranda nervų tinklas, stuburas ir galvos smegenys, iš kitos užuomazgos – oda, akys, ausys ir kiti jutimo centrai. Kartu auga širdis, kraujagyslės, liaukos, vidaus organai, kaulai ir t. t. Iš tų judesių gimsta nuostabiai sudėtas žmogaus kūnas, ir jis pasilieka gyvas, kol judesiai vyksta jame. Kai tik tie judesiai sustabdomi, kūnas sunyksta. Tokiu būdu judesiai yra kūno tvirtumo pagrindas. Kūnui judrumas būtinas. Juo reiškiasi gyvybė. Aukštesnės kultūros žmogus daugiau juda, ką nors veikia. Judriam žmogui gyvybingumą suteikia jo esmė. Daugelis dar nesugeba savo norų valdyti ir keisti kūno judesių. Jie tam dar nepribrendę, nėra tokie šviesūs ir pakankamai sąmoningi. Reikia stengtis, kad žmogaus gyvenimą tvarkytų jo sielos esmė. Tada ir sveikata bus gera.

Kūnas turi būti nuolat atstatomas. Nuo to priklauso sveikatos tvirtumas. Širdis plaka ir varinėja kraują į plaučius, odą ir atgal. Skrandis, vidaus organai ir liaukos nuolat dirba ir juda, priima maistą, susmulkina jį, padaro sau tinkamomis gyvo kūno, gyvomis dalimis ir meta į gyvybės srovę. O kas kūnui netinka, išmeta. Visos kūno gyvybės rūšys dirba pagal vieną dėsnį. Tarsi viena jėga, viena mintis darniai veikia, stato kūną, jaunina jį ir, kas jam netinka, išmeta, pašalina. Svarbiausias žmogaus uždavinys – rūpintis, kad šis procesas vyktų netrukdomai.

Nors žmogus nieko neveikia, tačiau visos jo kūno dalelės virpa. Kūnas – tai tikras gyvybės verpetas. Nuolat pasipildo medžiagomis, ir nuolat įvairias medžiagas pašalina. Bet tai, ką kūnas priima, turi būti gyva. Tai jį gaivina. Paimdamas visa kas gyva, kūnas jaunėja, o per ilgai sulaikydamas sensta. Žmogaus kūne nuolat kartu vyksta ir jaunėjimas, ir senėjimas. Žmogaus kūnas gyvas tol, kol kiekviena ląstelė virpa ir teikia savo gyvybę. Kai kūne lieka gyvybės pelenai, jis virsta lavonu.

Kūnui nuolat reikia naujų gyvų medžiagų. Kai jų nėra, kūnas suserga. Todėl reikia stengtis, kad gyvos medžiagos nuolatos pakeistų susidėvėjusius audinius, o nereikalingos niekur nesusikauptų ir kūnas nesustingtų.

Žmogaus kūne cirkuliuoja elektromagnetinės srovės. Kiekvienas gyvas sutvėrimas spindi nematomais spinduliais. Negyvas kūnas tokių spindulių neturi. Spindėjimas – tai trykštantis eterinių kūno dalelių srautas. Senovės indai apie tai daugiau žinojo negu Europos mokslininkai. Eterinis regimojo kūno pagrindas labai svarbus žmogaus sveikatai. Jis kaip magnetas traukia iš aplinkos, iš oro ir iš maisto bei gėrimo kūnui reikalingas gyvybės kibirkštėles, o netinkamas spindėjimui išmeta. Taip palaikoma kūno sveikata. Kai eterinis kūnas silpsta, žmogus serga. Kai spindėjimas silpnas, žmogus jaučiasi labai nuvargęs. Eteriniam kūnui spindesį teikia gyvas maistas ir grynas oras. Todėl ypač svarbu žinoti, ką ir kaip valgyti ir kaip kvėpuoti.